Dvasininkų mintys apie krikštą

2009.06.27.

Modernusis XXI amžius mums padovanojo naujas pažinimo erdves. Laikai, kuomet žmonijos išmintis buvo saugoma vien knygose ir bibliotekose, ko gero, negrįžtamai praėjo. Interneto dėka informacijos paieška tapo prieinama kiekvienam ir iš bet kurio pasaulio kampelio.
Mūsų portalo skaitytojų dėmesiui siūlome turtinguose interneto aruoduose rastas kelias įsimintinas dvasininkų mintis apie krikštą. Tikimės, jog jos praturtins tėvų, krikštatėvių, krikštavaikių akiratį, suintriguos perskaityti konkretų straipsnį ar knygą. O gal net paskatins apsispręsti tuos, kurie tebegyvena be Krikšto sakramento.
O jis nėra, kaip kad daugelis mano, vien ritualas. Jo reikšmė - kur kas gilesnė.

"Iš tiesų krikštas, priešingai daugumos šių dienų žmonių nuostatai, yra daug daugiau - nei ritualas, patvirtinantis krikščioniškosios bendruomenės narystę. Tai - gimimo procesas, per kurį atsiveria naujos gyvenimo erdvės", - konstatuojama žinomo vokiečių publicisto ir žurnalisto Pėterio Zėvaldo (Peter Seewald) bei popiežiaus Benedikto XVI pokalbių knygoje "Dievas ir pasaulis" ("Gott und die Welt").
Beje, ypač tėvams pravartu daugiau žinoti, ką popiežius Benediktas XVI mano apie krikštą.

"Krikštas yra dovana ir atsakomybė", -

taip teigė popiežius maldininkams šv.Petro aikštėje šių metų pradžioje, kuomet Bažnyčia liturgijoje minėjo Jėzaus krikštą Jordano upėje. Popiežius džiaugėsi, jog ta proga jis suteikė Krikšto sakramentą trylikai naujagimių. Tai įvyko Vatikano apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje, Mikelandželo freskų aplinkoje, dalyvaujant krikštinamųjų kūdikių tėvams, seneliams, krikšto tėvams.
Tuomet popiežius pabrėžė, kad "Kūdikis nėra tėvų nuosavybė. Jis yra Kūrėjo tik patikėtas jų atsakomybei, kad jie savo ugdančiomis pastangomis padėtų jam tapti laisvu Dievo vaiku". Tik toks suvokimas leidžia tėvams išlaikyti reikiamą pusiausvyrą - tarp noro egoistiškai elgtis su vaikais pagal savas idėjas ir troškimus bei poreikio gerbti vaiko laisvę, padėti jam susiformuoti kaip savarankiškai ir brandžiai asmenybei. Kadangi "Su Krikšto sakramento priėmimu kūdikis tampa ir Dievo įsūnytu vaiku, Jo begalinės Meilės objektu, kuri jį gina ir saugo, tėvų pareiga yra pakrikštytą atžalą išmokyti priimti Dievą, pripažinti Jį kaip dangiškąjį Tėvą, užmegzti sūnišką ryšį su Juo", - aiškino popiežius Benediktas XVI. Priminęs, kad Krikšto sakramentas, sąlygojantis unikalų žmogaus ryšį su Dievu, yra didžiulė dovana, popiežius Benediktas XVI padarė išvadą, jog, tai gerai suvokus, visas tolesnis žmogaus gyvenimas tampa nuolatiniu dėkojimu: "Kokia didelė dovana yra krikštas! Jei tai gerai suprastume, mūsų gyvenimas taptų nepaliaujamu dėkojimu. Koks džiaugsmas krikščionims tėvams, kurie sulaukę iš jų meilės gimusios naujos gyvybės, prie krikštyklos mato amžinam gyvenimui gimstantį naują Bažnyčios narį. Tai ir dovana, ir džiaugsmas, ir kartu atsakomybė! Tėvai ir krikšto tėvai privalo vaikus auklėti pagal Evangeliją".

Kas yra svarbiausia krikšte?

Ieškant atsakymo į šį klausimą, įdomios yra prieš kelerius metus Vilniaus Bernardinų bažnyčioje Gavėnios rekolekcijas vedusio kunigo Gedimino Numgaudžio OFM  įžvalgos:

"Krikštas pirmiausia yra atgimimo iš Dvasios ženklas. Nuodėmių atleidimas, be abejo, labai svarbus dalykas, pats svarbiausias dalykas, kad galėtum vaikščioti Dievo akivaizdoje; tai ta malonė, kuri mums suteikiama per krikštą - gyvybės dovana, Dievo vaikų gyvybės dovana. Mes per krikštą priimame Dievo gyvybę į save, mes gimstame iš Dvasios, tampame tikrais Dievo vaikais. Suteikiama mums galia gyventi Dievo vaikų gyvenimą, bendrauti, artimai bendrauti su Tėvu, pažinti Jį, turėti ryšį su Juo, girdėti Jį, atpažinti Jį, sekti Juo ir panašiai. Taigi krikštas per atgimimą iš Dvasios veda mus į artimą ryšį su Tėvu ir Sūnumi. Per krikštą tarsi išpildomas mūsų pašaukimas gyventi Dievo vaikų gyvenimą, pašaukimas būti Jo sūnumis, Jo dukromis, palaikant artimą ryšį su Juo, pasitikint Juo".

Atsakomybė už visą Bažnyčią

Krikšto atsakomybės samprata plėtojama Klaipėdos universiteto Teologijos katedros dėstytojo, Lietuvos evangelikų liuteronų dvasininko Remigijaus Šemeklio, kunigaujančio Vanagų kaime (Klaipėdos raj.), straipsnyje "Maži vaikeliai ar... broliai?":

"Tikėjimas Kristumi per krikštą atveria duris į amžinąjį gyvenimą. Tačiau kol pasieksime kitas „duris", t. y. Kristų, klajojame gyvenimo koridoriais su daugybe durų. Kiekvienos pravertos durys - mūsų pasirinkimai, kol per mirtį atveriame paskutines duris į pomirtinį pasaulį. Per Šventąjį Raštą Dievas jau dabar leidžia suprasti, kas mūsų laukia. Kristus įkūrė Bažnyčią ir atsiuntė Šventąją Dvasią tam, kad sėkmingai pasiektume tikslą, todėl Bažnyčia mūsų planuose turėtų būti ne paskutinėje vietoje.
Gyvename įsipareigojimų vengimo ir nepaisymo laikais, todėl priminsiu, ką kiekvieną krikščionį įpareigoja krikštas. Per krikštą tapome Dievo "vaikeliais" ir Bažnyčios nariais. Tai reiškia, kad turime pareigą visi kartu išlaikyti maldos namus. Tačiau pati didžiausia krikščioniška pareiga - tikėti Kristų ir dalytis Gerąja Žinia apie Jį."

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.