Naujasis gyvenimas prasideda krikštykloje

2009.06.22.

Vaiką ar suaugusįjį paprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas toje bažnyčios arba koplyčios vietoje, kurioje yra įrengta krikštykla.
Kas yra toji itin svarbi maldos namų vieta - krikštykla?
Pačių dvasininkų krikštykla, kurioje yra krikšto šaltinis,  įvardijama kaip viena esminių Bažnyčios vietų. Ji dažnai pavadinama Bažnyčios įsčiomis, nes krikštijant mažylius bei suaugusiuosius, prisiliečiama prie esmių esmės - atgimimo per vandenį ir Šventąją Dvasią. Būtent šioje Bažnyčios vietoje - krikštykloje - prasideda naujasis gyvenimas. Gyvenimas Kristuje.
Krikštykla turi savo istoriją. Kai kuriuos jos momentus apžvelgsime šiame straipsnyje.

Svarbiausios vandens sampratos

Krikšto sąvoka neatsiejama nuo vandens sampratos. Krikštyti, išvertus iš graikiško žodžio "baptizein", reikštų panardinti, panerti, paskandinti į vandenį.
Religijų tyrinėtojai atkreipia dėmesį į kelias, dažniausiai pasitaikančias vandens sampratas.
Senuosiuose literatūros šaltiniuose, taip pat jūrininkų ir keliautojų pasakojimuose vanduo neretai suvokiamas ir pateikiamas kaip mirtinai pavojingų išgyvenimų vieta, kaip gaivališka ir griaunanti gamtos stichija. Todėl jūros bei vandenynai dažnai metaforizuojami ir įgyja bauginančios, viską naikinančios pabaisos įvaizdį. Tačiau dieviškų jėgų įsikišimo dėka vandens pragaištinga galia yra sutramdoma, todėl žmogaus gyvenimas gali tęstis, vystytis, tobulėti. Dievas juk parengė vietą žmonijai gyventi, rūpestingai atskirdamas žemę nuo vandenų.
Labai svarbi ir kita - visiškai priešinga ką tik paminėtajai - vandens samprata. Vanduo yra gyvybės, atgaivos versmė. Be vandens neįmanoma nei žmogaus, nei apskritai jokios kitos gyvybės egzistencija. Istoriniai šaltiniai atskleidžia, jog tai itin gerai suvokė dykumų gyventojai. Tarkime, Senovės Egipto gyventojams - Nilo upė, o klajoklių tautoms - šaltinis ar oazė reiškė galimybę išlikti.
Ne tik gaivinantis, gyvybę palaikantis vandens lašas, bet ir prausimasis turėjo ypatingą reikšmę. Tai buvo pradinis impulsas į apsivalymą ir šviesą. Nešvara vedė į išstūmimą iš bendruomenės, taipogi  į nesveikatą, o nusiprausimas tiesė kelią į pasveikimą ir gyvenimą draugėje. Tai geriausiai iliustruoja pasakojimas apie raupsuotąjį, kuris, išsimaudęs Jordano upėje, pasveiko.
Apibendrinant galima padaryti išvadą, jog  vanduo - mirties ir gyvybės nešėjas - reiškė ir tebereiškia atgimimą kitam, amžinajam gyvenimui.

Krikštyklų simboliai architektūroje

Istorija byloja, jog seniau krikštijant neužtekdavo užpilti šiek tiek vandens ant kaktos.
Iki trečiojo Bažnyčios amžiaus buvo krikštijama ir upėse, ir kituose vandens telkiniuose. Vėliau pradėtos statyti krikštyklos. Kai kurios jų buvo įspūdingų dydžių ir formų.
Iš pradžių būta kupolu uždengtų ketursienių pastatų. Jie priminė mauzoliejus, sarkofagus, o tai - įprastas ano meto kapų įvaizdis. Pavyzdžiui, Sirijoje, archeologų atkastoje Doura III amžiaus pradžios bažnyčioje, krikštyklos įduba yra sarkofago formos. Prancūzijoje, Arlyje, Šv. Trofimo bažnyčioje, IV amžiuje sarkofagas naudotas kaip krikštykla. Šitaip idėja būti pakrikštytam Kristaus mirtyje įgijo regimą išraišką.
Kai kurios krikštyklos priminė ir dideles vonias, dažnai turėjusias kryžiaus formą. Katechumenas nusileisdavo laipteliais viename šone, panirdavo į vandenį ir išlipdavo kitame šone. Tai simbolizavo, kad krikštas yra pasinėrimas į Kristaus mirtį ir prisikėlimą, žmogaus perėjimą į naują gyvenimą.
Krikštyklų architektūra buvo stengiamasi perteikti dieviškojo slėpinio esmę. Tarkime, šešiakampės formos krikštyklos išreiškė šeštąją savaitės dieną, kurią Jėzus mirė, o aštuoniakampės - aštuntąją savaitės dieną, t.y. Jėzaus prisikėlimo iš numirusiųjų dieną. Neretai šešiakampį šaltinį įstatydavo į aštuoniakampę krikštyklą.

Krikšto apeigų formavimasis

Naujajame Testamente yra pasakojimų, kaip krikštijo Jonas ir Jėzaus mokiniai. Tai padėjo suformuoti krikšto apeigas.
Žmogaus nuogas kūnas yra panardinamas į vandenį, nes žmogus visada yra nuogas. Jis nieko neturi, bet viskas jam yra suteikiama, nes krikštas ženklina žmogaus perėjimą iš nuodėmės į malonę, gyvenimo su Kristumi pasirinkimą.
Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos dekanas, klebonas, monsinjoras Vytautas Grigaravičius sekmadienio katechezėje "Pirmasis sakramentas: krikštas" yra priminęs, kaip laiko tėkmėje formavosi krikšto apeigos.
- Žmogus ištepamas kvepiančiu aliejumi. Tai reiškia žmogaus atgaivinimą arba net nuskaidrinimą Kristuje. Ši praktika sutinkama jau III amžiuje.
- Vėliau krikščionis, tris kartus išpažindamas Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, tris kartus panardinamas į vandenį. Taip atsirado krikšto formulė: "Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios".
- Vėliau atsirado baltas drabužis, kuriuo apgaubdavo atgimusįjį iš vandens. Ir tai reiškė naują Adomą, tik ką išėjusį iš Kūrėjo rankų. Tokią simboliką jau randame IV amžiuje.
- Pakrikštytajam įteikiama žvakė, kuri reiškia, jog naujasis krikščionis įpareigojamas nešti Kristaus šviesą į pasaulį (XIII amžius).
- XIV amžiuje Vakarų Bažnyčioje panardinimą į vandenį pakeičia vandens užpylimas. Taip prarandama panardinimo į vandenį simbolika.

Krikštyklų svarba šiandien

Krikštyklų statybų era baigėsi, kai sumažėjo suaugusių krikštijamųjų, nes dažniausiai buvo krikštijami kūdikiai. Dėl to krikšto šaltinis buvo perkeltas į bažnyčios vidų ir dažniausiai įrengiamas prie durų, kairėje pusėje. Krikšto šaltinio buvimas netoli įėjimo reiškia svarbią žinią - visiems primenama, kad tik per krikštą įeinama į tikinčiųjų bendruomenę.
Dabar mūsų šalies bažnyčiose esančias krikštyklas, dėl išliekamosios meninės, istorinės vertės neretai  tapusias kultūros paveldo dalimi, dažnai  sieja pasikartojantys Jėzaus, Jono Krikštytojo, kiti bibliniai motyvai.
Pavyzdžiui, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje krikštykla įrengta centrinės navos kairėje, pilioriaus briaunoje. "Jos struktūra primena altorių: ji turi siaurą sarkofago formos mensą ir dvitarpsnį retabulą. Pirmasis tarpsnis - tai dvivėrėmis durelėmis uždaroma talpykla krikšto reikmėms (vandens dubeniui, šventiesiems aliejams). Antras tarpsnis dekoruotas skulptūrine grupe "Jėzaus krikštas". Krikšto scena vaizduojama laikantis krikščioniškosios ikonografijos. Kompozicijos centre - iki kulkšnių įsibridęs, strėnas persijuosęs Jėzus. Jo dešinėje ant kranto stovi Jonas Krikštytojas ir iš nedidelės kriauklės ant Kristaus galvos lieja vandenį. Dešiniąja ranka Krikštytojas laiko kryžių. Virš krikšto grupės, tarp debesų kamuolių reljefo, vaizduojama iš dangaus besileidžianti Šventoji Dvasia, apšviesta šlovės spindulių", - taip pristatoma viena Lietuvos bažnyčios krikštykla.
Vis dėlto kunigas Artūras Kazlauskas savo straipsnyje "Bažnyčios įsčios" neslėpė apgailestavimo, kad ne visose Lietuvos bažnyčiose šiandien galime pamatyti krikštyklų ir krikšto šaltinių. Dvasininko nuomone, "kadangi krikštas yra viso krikščionio gyvenimo pradžia, kiekviena katedra ir parapijos bažnyčia turi turėti savo krikštyklą, vietą, kur yra krikšto vandens šaltinis. Pastoraciniais motyvais vyskupas gali leisti krikštyklas įrengti ir kitose bažnyčiose ar koplyčiose. Krikšto šaltinis turėtų būti nekilnojamas, meniškas, pagamintas iš taurios medžiagos, prižiūrimas ir sutvarkytas bei įrengtas taip, kad katechumenai galėtų būti krikštijami panardinant. Idant išryškėtų visa jo kaip ženklo vertė, šaltinis gali turėti trykštančios srovės pavidalą. Numatoma, kad prireikus vanduo galėtų būti pašildomas. Atgaivinant krikštą panardinimo būdu, svarstytina apie vandens baseiną. Tradiciškai tinkamiausia įrengti šaltinį prie bažnyčios durų, kairėje pusėje. Tada jis įeinantiems į šventovę tikintiesiems vis primins, kad tik per jį tapome Bažnyčios nariais, tik per šį vandenį susijungę su Kristumi esame tarsi iš Bažnyčios įsčių atgimę naujam gyvenimui".

Visa šioje svetainėje publikuojama medžiaga bei nuotraukos priklauso portalui „Viskas krikštynoms", jeigu nenurodyta kitaip.Griežtai draudžiama ja naudotis ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse  bet kuriuo pavidalu, be išankstinio raštiško „Viskas krikštynoms" sutikimo. Jei sutikimas gautas, turi būti nuoroda į „Viskas krikštynoms" kaip informacijos šaltinį.